Vilkai moka išlikti. Jie niekada nepasitraukė iš Pabaltijo, nors šiais laikais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje jie baigiami išmedžioti. Vilkų ateitis Pabaltyje priklauso nuo žmonių supratimo ir rūpesčio. Nepaisant pasipriešinimo, vilkai turi galimybę išlikti.

Pabaltijys – nykstančių vilkų oazė

Vilkai – laukiniai plėšrūnai – visada gyveno Pabaltijo miškų platybėse. Protingi ir lengvai prisitaikantys vilkai galės išlikti jei tik turės maisto. Jų pagrindinis grobis – medžiojamieji gyvūnai: stirnos, šernai, elniai, briedžiai. Kažkada vilkai gyveno visoje Europoje, tačiau tarp XVII ir XX amžiaus buvo beveik visiškai išnaikinti. Jie išliko tik Rytų Europoje. Nepaisant to, vilkai nepasiduoda, jie netgi bando sugrįžti, jeigu turi tokią galimybę. Baltijos šalyse dėl žmonių poveikio vilkų skaičius svyruoja. Miškai čia užima tarp pusės ir trečdalio viso ploto. Vilkams ir kitiems mėsėdžiams gyvūnams tai puikūs medžioklės plotai.

Pabaltyje vilkų mažėja

Vilkai gyvena tik keli kilometrai nuo žmonių gyvenviečių, todėl kyla konfliktų. Jie medžioja tuos pačius gyvulius kaip ir žmonės. Pabaltijo šalyse gyvena maždaug 1000 vilkų – tai per pus mažiau negu prieš penkeris metus. Ūkininkai ir atokių kaimų gyventojai baiminasi dėl gyvulių saugumo. Išpūsti pasakojimai apie vilkus žmogėdras kelia nerealią baimę. Vilkai kovoja dėl išlikimo. Jei medžiotojai iššaudo vilko rują ir jam tenka palikti teritoriją, vienišas vilkas ilgai neišgyvens. Atsiskyrėlis pasmerktas bado ir naujos teritorijos paieškoms. Vilkui reikia maždaug 2 kg mėsos per dieną. Būdamas labai alakanas, gaudo viską, ką tik gali pagauti.

Medžiotojai ardo vilkų rujas

Ne tik badas gresia alkaniems plėšrūnams. Tik dėka geros uoslės ir atsargumo vilkai išsigelbėja iš brakonierių paspęstų spąstų. Spąstai ir žabangos Baltijos šalyse – neteisėti įrankiai, tačiau brakonieriai juos dažnai naudoja. Dar didesnį pavojų vienišam vilkui kelia kiti vilkai. Ruja staugimu gyvenamą teritoriją skelbia šventa nuosavybe. Jei vienišas vilkas pastebimas svetimoje teritorijoje, jo laukia mirtis, todėl tenka pasišalinti. Ruja – tai viena didelė šeima. Giminę pratęsia tik viena pora – pirmoji patelė ir pirmasis patinas. Likę vilkai yra paskutinių dviejų metų jaunikliai. Jie medžioja kartu ir dalinasi laimikiu. Didesnei rujai lengviau pagauti didelį grobį, pavyzdžiui, briedį, tačiau dėl intensyvios medžioklės Baltijos valstybėse didesnės negu 4-5 vilkų rujos tampa retenybe.

Baimė slypi tautosakoje

Paprastai vilkai laikosi atokiai nuo žmonių, bet vienišas, neturintis savo medžioklės teritorijos vilkas – rizikuoja. Čia jis kartais matomas prie vietinio savartyno, kur yra maisto atliekų. Nepaisant įsišaknijųsių prietarų, vilkai vengia ir bijo žmonių. Dauguma  žmones užpuolusių vilkų per pastaruosius šimtmečius – buvo pasiutę. Šiuo metu pasiutligė tarp vilkų – tikra retenybė. Mūsų baimių šaknys slypi tautosakoje, kuri mažai ką turi bendro su tikrove.

Mitas apie vilkų invaziją iš rytų

Baltijos valstybėse vilkų medžioklė leidžiama. Privilioti skerdiena prie medžioklės bokštelio jie tampa lengvu taikiniu. Šiuo metu Baltijos šalyse sumedžiojama šimtai vilkų, kartais tai sudaro daugiau nei trečdalį populiacijos. Medžiotojai pateisina tokio masto žudynes tikėjimu, kad vilkai gausiai migruoja į Pabaltįjį iš Rusijos ir Baltarusijos. Medžiotojai tvirtina, kad kiek vilkų benušautų, jų vietą užims atvykėliai. Sakoma, kad vilkai migruoja per užšalusius ežerus Estijos ir Rusijos pasienyje. Latvijos ir Lietuvos rytuose nėra kliučių vilkams judėti. Bet ar šios istorijos atitinka tikrovę? Pastarosiomis žiemomis Estijos ir Latvijos pasieniečiai kartu su mokslininkais stebėjo ar vilkai atkeliauja iš Rytų. Iškritus šviežiam sniegui, siena buvo patruliuojama, ieškoma vilkų migracijos požymių. Vilkai keliauja vienas kito pėdomis todėl lengvai gali suklaidinti. Pasieniečiai buvo mokomi pažinti ir suprasti vilkų pėdsakus. Tyrimas parodė, kad žiemos metu Estijos ir Latvijos rytinę sieną kerta ne daugiau kaip 20 vilkų. Tai paneigia tvirtinimus apie vilkų invaziją iš rytų.

Vilkai padeda išlikti savo aukoms

Pabaltijo vilkų medžioklės teritorijų turtai parodo gamtos gėrybes tūkstantmečiais maitinusias plėšrūnus ir žmones. Tankūs Pabaltijo miškai pasižymi laukinės gamtos įvairove. Kai kurie miškai yra vieninteliai pirmykščių Europos miškų palikuonys. Voverė skraiduolė, gyvenanti kartu su vilkais Latvijoje ir Estijoje, tapo nepaliesto miško simboliu. Vilkai visais laikais darė įtaką šiuose miškuose gyvenančių gyvūnų būčiai. Medžiojamieji žvėrys evoliucionuoja kartu su vilkais. Bėgant amžiams išlieka tik greičiausi ir tvirčiausi. Vilkai padeda jiems palaikyti formą.

Vilkai sprendžia bebrų ir usūrinių šunų problemą

Beveik visiškai išnykę bebrai, vėl išplito ir pelkėtuose miškuose tapo vilkų grobiu. Pakrantėse medžius kertantys bebrai yra lengvai pagaunami. Šiais laikais bebrai sudaro trečdalį vilkų vasaros raciono.

Plėšrūnai-įsibrovėliai pelkėse kelia pavojų paukščiams. Usūrinis šuo puikiai plaukia, todėl šeimininkauja pelkėje. Usūriniai šunys kilę iš Rusijos, Kinijos ir Japonijos. 1948 metais buvo atgabenti į Latviją kailininkystės pramonei. Iš Rusijos ir Baltarusijos jie išplito po visą Pabaltįjį. Usūriniai šunys atsiveda iki 10 jauniklių ir dabar mažiau medžiojami dėl kailių. Iš kai kurių vietų išstumia lapes. Jie naikina smulkius gyvūnus ir perinčius paukščius, platina pasiutligę. Usūriniai šunys naikina balų vėžlius. Tai ypač reti Šiaurės Europos gyvūnai. Mažytė populiacija Lietuvoje gali neišlaikyti usūrinių šunų persekiojimo. Vilkai medžioja usūrinius šunis. Sakoma, kad sumedžioja daugiau negu gali suėsti. Vilkai reguliuoja usūrinių šunų populiaciją ir palengvina gyvenimą kitiems gyvūnams.

Visuomenė nepritaria vilkiukų žudymui

Vilkiukų vada gali siekti 13 jauniklių, bet Pabaltyje neviršija 8. Ne visi jie išlieka per pirmąsias gyvenimo savaites. Pavojų kelia ligos ir maisto stygius. Pasiseka, jei išlieka bent pusė jų. Laikui bėgant vilkiukai susiduria su naujais pavojais, ypač jei jie atvedami medžiotojams patogioje vietoje. Medžiotojai, aptikę vilkiukus, gali grįžti su įrankiais. Jie atkasa urvą ir išima jauniklius. Motina, nedrįsdama pulti, stebi juos iš tolo. Anksčiau visi rasti vilkų urvai būdavo išardomi, tačiau dabar Pabaltyje vis daugėja žmonių, kurie tam nepritaria. Kartais medžiotojai bandydavo užauginti vilkiukus, tačiau dažniausiai juos nužudydavo.

Ūkininkai vilkus laiko savo priešais 

Vilkai žudo laukinius gyvūnus jeigu jų pakanka, tačiau nėra nė vieno įrodymo, kad vilkai mažintų medžiojamų žvėrių populiaciją. Vilkų daugėja kai medžiojamų gyvūnų yra daug. Ir nyksta, kai nyksta jų grobis. Kai žmonės sumedžioja per daug gyvūnų, dažniausiai apkaltinami vilkai. Alkis priverčia vilkus imtis veiksmų, piktinančių žmones. Naminiai gyvuliai, ypač jų jaunikliai, gali tapti lengvu vilkų grobiu. Tik patyręs žvilgsnis gali atskirti vilkų puotos pėdsakus nuo sulaukėjųsių šunų užpuolimo. Vilkai užpuola naminius gyvūnus ypač kai moko jauniklius medžioti, bet tai retas atvejis. Tačiau Pabaltijo ūkininkams nuostoliai gali būti nepakeliami. Tik nedaugelis gali apdrausti gyvulius, bet ir tada, prieš išmokant kompensacijas, reikalingas veterinarinis patikrinimas. Nuo didelių nuostolių galima būtų apsisaugoti renčiant tvoras, uždarant gyvulius nakčiai. Bet vilkai vis tiek kels rūpestį, todėl žmonės reikalauja kontroliuoti jų populiaciją. Per daug ūkininkų ir medžiotojų Pabaltyje laiko vilkus priešais, kad juos galima būtų apsaugoti.

 Mirties vėliavėlės

Pirmasis sniegas vilkams tampa tikru prakeiksmu. Šviežias sniegas leidžia medžiotojams aptikti pėdsakus ir susekti vilkus. Kai medžiotojams pavyksta aptikti zoną iš kurios nebeveda pėdsakai, vilkai pakliūna į spąstus. Tai daroma vėliavėlėmis. Mums jos atrodo linksmai, tačiau vilkai jų vengia. Kai vėliavėlių žiedas apsupa mišką, medžiotojo ragas kelia vilkus ant kojų. Varovai varo vilkus į priekį. Tolumoje tyliai laukia medžiotojai. Po to prasideda vėliavėlių žaidimas. Vilkai žiūri į jas kaip į neperžengiamą barjerą ir ieško išėjimo, kurio nėra. Kartais taip iššaudoma visa ruja. Bet ne visada. Jei vilkas išdrįs peršokti vėliavėlių barjerą, niekada nebepateks į šiuos spąstus.

Medžiotojai išgelbėjo vilkę

Vilkai turi išlikti. Atrodo, kad požiūris į juos keičiasi. Neseniai Lenkijos ir Lietuvos pasienyje rasta sužeista vilkė buvo atnešta veterinarams. Jos koją buvo sunkiai sužeidę brakonierių spąstai. Ją operavo. Visų nuostabai, ją atnešė du medžiotojai. Dar prieš porą metų jie būtų vilkę nušovę ir pardavę kailį. Tačiau neseniai šie medžiotojai su vaikais lankėsi vilkų parke. Jie pamatė vilkus kitokioje šviesoje, todėl nusprendė, kad ši vilkė nusipelnė geresnio gyvenimo nei skausminga žūtis spąstuose. Vilkė pasveiko ir po dviejų savaičių buvo gražinta į mišką.

Vilkams reikia draugų

Apklausos Baltijos šalyse rodo, kad vilkai įgyja vis daugiau draugų. Tik nedidelė mažuma siekia juos išnaikinti. Dauguma pasisakė prieš spąstus ir medžioklę dauginimosi metu. Europos vilkų ateitis vis dar nežinoma. Net ir Pabaltyje vilkų rujas medžiotojai išblaškė didžiuliuose plotuose. Liko tik vieniši vilkai. Bet jie moka susirasti partnerį. Vilkų sugebėjimas daugintis padėjo išlikti nepaisant alinančių praeities medžioklių. Kažkada Europoje buvo nepalyginamai daugiau vilkų nei dabar. Prieš tūkstančius metų jie laisvai klajojo po gamtą, rujomis medžiodami grobį. Nepaisant šimtmečių persekiojimo, vilkai išliko, nors ir išstumti į plačius Europos pakraščius. Jų galimybė gyventi laisvėje dabar priklauso tik nuo mūsų pastangų. Vilkai – protingi ir socialūs gyvūnai – išlieka, jei užtenka maisto ir nėra beatodairiškai medžiojami. Jie gali gyventi kartu su mumis jei tik sudarysime sąlygas. Vis griežtesnis medžioklės reguliavimas Pabaltyje leis išlikti esamoms populiacijoms. Dabar, kai mes geriau suprantame vilkus, jų žiaurus persiokiojimas Europoje neturėtų pasikartoti.

Parengta pagal dokumentinį videofilmą “Nenugalimasis vilkas” (Green Umrella, 2002), gamtos tyrinėtojas Wiltraud Englander.